Kai tavęs nėra šalia - man neskauda

MAN SOPA

Žinot kas vakar įvyko? Vakar apkabinau savo albumą! Kąą?

Aha, tokia mintis toptelėjo, kai apsivijusi abiem rankomis nešiau dvi vinilinės plokštelės kopijas - tarsi didžiausia pasaulyje saugomą turtą. Koks nepaaiškinamai keistas jausmas yra fiziškai apkabinti savo darbą. Savo širdį. Apkabinti ten sukrautus ašarų kibirus, nerimą ir visą meilę. Galiu apčiuopti ką metus laiko dariau! Iš tikrųjų, ir ilgiau. Manau, kad dainos rašymas prasideda kartu su patirtimi, apie kurią rašai.

Poryt plačiai, kaip tik galiu, pasauliui skelbsiu apie SOPĄ, o šiandien noriu tyliai pasidžiaugti čia, mūsų uždaram būrely. Ko dar niekam nerodžiau ir nepasakojau, parodysiu ir papasakosiu jums pirmiausiems. O kai vėliau klausysitės albumo, gal net sugrįšit čia, jau žinodami apie ką viskas.

Pradėkim, kaip man ir pritinka, su memu:

O štai ir viršelis:

Priešingybės

Šitą, gana neįprastą spalvų derinį, su Juste Urbonavičiūte rinkom ne kur kitur, o siūlų parduotuvėj! Taigi, užsimojau pati pasidaryti albumo viršeliui kostiumėlį. Tai štai jis. Trūksta tik prabangią etiketę prisiūti ir galėsiu sakyti, kad dizainerio!

Spalvos man labai svarbu, jos labai daug ką neverbaliai pasako. Norėjau rasti tokias, kurios atspindėtų vidinį pasaulį, kuriame vyko kūryba. Kur viena akimirka tokia žemiška, šilta, paprasta. Kita choleriška, chaotiška, rėkianti. Ir tuo pačiu, abi kartu taip dailiai dera. Priešingybės, kurios papildo viena kitą.

Gražiausias lietuviškas žodis

Pavadinimas SOPA pas mane atėjo dar vasarą.
Kai Paulius grįžo po išvykos ir mes pirmą kart po ilgesnio laiko susitikom, aš nėriausi iš kailio bandydama išsireikšti, kaip labai jo pasiilgau. Atrodė, kad paprasto “pasiilgau nebeužtenka. Rinkau žodžius kaip pabirusius akmenukus, o jis atgal man atsako:

- Aš irgi tavęs labai pasiilgau!
Ir vistiek nebuvo gana man tų paprastų žodžių. Nepaleidžiu. Sakau:
- Ne, ne, tu nesupranti… Kai tavęs nėra šalia - man neskauda. Man sopa!

Opa! Pasakiau, ir kaip mat palengvėjo. Tas žodelis kaip aštri strėle taikliai pričiupo jausmą, besikandžiojantį viduje. O koks gražus lietuviškas žodis! Gal net pats gražiausias, man. Mes galim pasakyti, kad skauda būtent širdį. Ne galvą, ne koją, ne ranką. Tik širdį - sopa. Iš kart žinojau, kad taip pavadinsiu savo albumą.

Atvirkščias žodynas

Knyga, kurią matot viršely iš tikrųjų yra anglų kalbos žodynas, ha! Ieškojom kokios nors senos knygos, rudu viršeliu, ir radom nusipirkti MintVinetu knygynėlyje. (Ten, beje, labai skanią svarainių arbatą daro).
Viršelyje knygą laikau atvirkščiai (nes tik nugarėlė buvo tuščia pavadinimui užrašyti) ir įsivaizduoju, kad skaitau apie visas žmonių gyvenimo sopas.

Vinilo nugarėlė ir dainų pavadinimai:

Atspėti melodiją

Man pačiai labai smalsu, kai kūrėjai dar prieš išleidžiant albumą pasidalina dainų pavadinimais. Tai sužadina vaizduotę intrepretuoti apie ką bus daina. Bandau atspėti melodiją, eilutę arba bent jau nuotaiką. Tai štai ir mano devyni širdies sopuliai pavadinimuose.

Pirma ir paskutinė

Pati pirma albume parašyta daina “Man buvo 16”. Galvojau, kad ji eis į EP “ir tik dėl jos”, bet tada jai dar nebuvo laikas. Tie, kas buvo mano koncerte rugpjūtį - jau girdėjo akustinę versiją. Dabar ji laukia būti išgirsta, parodyti į ką užaugo.
Didelis dalykas man, šitam įraše debiutavau kaip gitaristė! Pagrindinė gitaros melodija išliko tokia pati nuo pat pradžių. Ji visos dainos branduolys, todėl taip ir pradedu kūrinį. Išgirsit!

Paskutinė parašyta daina - “Jos mėlį”. Paskutinė ji nuskamba ir albume. Manau suprasit, kodėl. Tai trapiausia, ką kadanors esu parašiusi. Jos pradžios ir pabaigos melodija pas mane atėjo naktį prieš paskutiniuosius albumo įrašus, po to kai grįžau iš baleto. Užteko pabūti kelias valandas Operhauze, toje erdvėje, jos energijoje ir nebeatsigyniau įtakos. Kaip kažkada sakiau, didžioji dalis kūrybos įvyksta už studijos durų. Kadanors daugiau papasakosiu, jeigu tik norėsit! Nes atrodo, kad “Jos mėlį” spėjo nugyventi devynis gyvenimus, iki nugulė į albumą.

Kiekviena daina - pačiam aukščiausiam emocijos taške

Dar prieš visą procesą, nusprendėm, kad albumą įrašinėsim be kliko. Tokiu gana neįprastu būdu, tempą nustatom mes. Atrišam sau rankas, ir grojam emocijos vedini. Taip daina tampa it gyvas organizmas. Čia vos suletėja, čia vos pagreitėja. Čia pritilsta, čia išsprogsta.

O įprasta įrašų diena atrodė taip: aš atsinešu dainą, ir (iš kart po to, kai iššaudom visus nejuokingus (labai juokingus) bajerius) aš, Snorre Bergerud ir Sindre Skeie pasiimam savo instrumentus ir sėdam groti. Sugrojam vieną syk, pakeičiam strūktūrą. Vieną, antrą, trečią kart. Kartais nekeičiam iš vis. Priklausomai nuo to, ką diktuoja daina. Ieškom dinamikos skirtumų. Grojam vėl. Pirmus kartus nedrąsiai susižiūrėdavom klausiamaisiais žvilgsniais “nu kaip?”. Vėliau susigrojom ir be žodžių viskas būdavo aišku. Kai tik pajaučiam, kad viskas sukrito į vietas: emocija, tempas, dinamika, visos partijos - paliekam tai galutiniu įrašu ir nebekartojam.

Todėl kiekviena daina buvo pagauta pačiam aukščiausiam emocijos taške. Kitu atveju, yra pavojus nugroti dainą. Išrakinėti ją iki besielio kūno ir prarasti pirminę jos emociją. Tada gal ir turi robotiškai tobulą įrašą, kur kiekviena partija sugrota atskirai po 200 kartų, bet klausydamas nebejauti nieko.

Kai jau įrašėm pagrindinius instrumentus: būgnus, gitarą ir bosą, pridėjom pagražinimus. Antras gitaras, lūpinę armonikėlę (oi, šita kaip man patinka), klavišinius ir t.t.

GRIUVO NIEKO NESUGRIAUDAMAS

Turbūt pamenat, kad praeitą vasarą, liepos mėnesį, Lietuvą aplankė didžiulė audra. Pridarė daug žalos, išvartė medžius. Vieną medį, vilniečiai, itin sureikšmino - ir neveltui. Tai buvo senamiesčio senolis - Alumnato kiemelio beržas.

Jį išvertė audra. O jis griuvo nieko nesugriaudamas.

Apie tai iš tikrųjų, man papasakojo mama, ir kažko mane suėmė šita istorija. Gal dėl to, kad patį beržą savo vaizduotėje personifikavau. Tarsi, jis viską suvokė. Ir griuvo apgalvodamas, kaip nieko aplink save nesugriauti.

Nežiūrėdama griebiau tušinuką ir į knygelę supyliau žodžius. Kai sakau, kad dainos tekstas pats pasirašė - aš labai rimtai.

Daina man primena audrą

Kokia chaotiška struktūra pasirašė - tokią ir palikau. Todėl daina man primena audrą, nenuspėjamai nešasi tave ten, kur ji nori. Ne ten, kur tu tikiesi.

Kovo 5d. šita daina paliks mano stalčių ir išeis į pasaulį. Į kitų žmonių gyvenimus. Apsigyvens pas kažką prisiminimuose, kažkam kažką reikš. Man tai nepaprastai gražu, bet tuo pačiu ir sentimentaliai liūdna.

Pracūziškas siaubo filmas

Kadangi grįžau prie savo tikrojo vardo, atsidariau ir naują Youtube kanalą. Iškeičiau septym kažkiek tūkstančių subskraiberių į nulį. Bet man tai visai nebaisu, nes žinau, ką brangaus ten norėsiu sudėti. Ir žinau, kad po truputį ten susiburs žmonės, kuriems įdomu. Jeigu čia apie tave - tai kviečiu prenumeruoti. Štai čia. Aš ramiau miegosiu, o jūs nepraleisit naujo klipo!

Kažkurį rytą vedžiodama Leo, klausydama šitos dainos, labai aiškiai prieš akis pamačiau, koks vizualas turi lydėti šitą dainą. Su Juste (klipo operatore ir režisiere) juokavom, kad gavosi prancūziškas film-noir, o vietomis gal net vokiško siaubo filmo klipas. Ten nėra naratyvo, tik vaizdiniai keliantys įvairiausius jausmus. Iš pradžių, gal nepatogumą, pasimetimą, o po to - prisijaukinus, teikia keistą paguodą. Kaip ir pati daina.

Susitinkam!

Net nenutuokiu kokių vėjų į mano gyvenimą įpūs šitas albumas, toks ir grožis kūrybai pašvęsto gyvenimo. Jaudinuosi, bet tuo pačiu ir stengiuosi tiesiog stebėti viską, it filmą. Viskas vyksta dėl priežasties, nepamiršk, Monika.

Kitą savaitę jau galėsit išgirsti albumą. Tik ne skaitmeninėj erdvėj, į ją albumo dar kurį laiką nepaleisiu. Reikės ateiti pas mane į Muzikos salę, Vilniaus Knygų mugėje (vasario 27 d. - kovo 2 d.). Ten būsiu visas keturias dienas, įsikursiu jaukų kampelį, su patogiais oranžiniais krėslais. Atsinešiu ir savo patefoną, per kurį galėsit pasiklausyti SOPOS. Vinilus išleisiu pas jus namo, su parašais ir palinkėjimais.

Bus labai gyva, jauku ir gera apsikeisti įspūdžiais. Ateikit, susitinkam!